METALOfonas: MUZIEJUS
Penktoji Tarptautinė Šiuolaikinio Metalo Meno Bienalė   
METALOfonas: MUZIEJUS
2020 09 30-12 15

Parodą remia: Lietuvos Kultūros Taryba

Parodos organizatoriai: Lietuvos Nacionalinis Muziejus

Juvelyrikos mokykla-galerija "Vilnensis"

Parodos partneris: Vilniaus dailės akademija

Šiuolaikinio metalo meno bienalė METALOfonas Vilniuje vyksta jau penktąjį kartą. Tai vienintelis Lietuvoje tarptautinis metalo menui ir juvelyrikai skirtas renginys, įgyjantis vis didesnį mastą ir tampantis vis svarbesniu tiek menininkams, tiek ir žiūrovams. Pavadinimas simboliškas: Metalofonas – instrumentas, sugebantis metalą paversti garsu, o metalo garsas gali tapti garsiu pasakojimu apie naujas mintis ir naujus vaizdus.

2020 m. bienalė „METALOfonas“ antrą kartą įsikūrė Lietuvos Nacionalinio muziejaus erdvėse, istorinėje Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje - viename seniausių Vilniaus muziejų, XVII a. I pusės gynybinės paskirties pastate. Kovai ir gynybai skirta bastėja vėliau tapo muziejumi, kurio nepaprastai savitos erdvės kalba apie norą apsiginti, jei reikės - ir ginklu, tam, kad išsaugotume tai, ką turime. Įpareigojanti, specifinė, istoriškai labai reikšminga erdvė įsileido šiuolaikinio metalo meno kūrėjus. Todėl ir 2020 m. bienalės tema – “MUZIEJUS”. Kiekvienas menininkas yra sukūręs kūrinių, kuriuos neabejotinai laiko vertais muziejaus; dažnas autorius vaizduotėje vaikšto savo įsivaizduojamo muziejaus koridoriais. Galiausiai muziejaus strategijos: saugoti, kaupti, prezentuoti, aiškinti, skleisti – taip pat gali tapti pretekstu kūriniams atsirasti. Bienalė “METALOfonas: MUZIEJUS” pakvietė menininkus sukurti ir pristatyti kūrinius, kurie būtų verti muziejaus; pasvarstyti apie tai, kas yra muziejus šiandien, kai daugumos mintys nukreiptos į ateitį, o ne į praeitį; ir apskritai – ką mums reiškia kolektyvinė ir asmeninė praeitis šiandien? Tai proga pritaikyti muziejaus principus savo kūrybai. Ir pasinaudoti unikalia galimybe pamatyti savo darbus, išeksponuotus greta tūkstantmečių senumo Bastėjoje demonstruojamų artefaktų.

Kuratorė - dr. Jurgita Ludavičienė

Parodos architektas - Eimantas Ludavičius

Volker Atrops (DE)

Tres faciunt collegium

Kam priklauso spalvos? Visiems. Marimba, kalimba savo prigimtimi yra savireflektyvūs insturmentai; maži, mobilūs, jais grojo piemenys, savanos vaikai, ir tik vėliau šie instrumentai rado kelią į muzikines grupes ir šokių muziką. Mano sukurti metalofonai – priešingai, jie nejudantys, paskirstyti po erdvę, kad sukurtų daugiabalsiškumo įspūdį. Tam reikia trijų žmonių. Tres faciunt collegium.

Ačiū Lietuvai, linkėjimai iš Žemutinio Reino srities,

Volker Atrops

Wem gehören die Farben - allen Marimba, Kalimba sind im Ursprung selbstreflektive Instrumente; klein mobil. Damit bespielten Hirten, Kinder die Savanne und das Graßland. Erst später fand das Instrument Eingang in Band und Tanzmusik. Die hier gefertigten Metallophone sind dagegen immobil verteilt im Raum gleichsam dividiert. Um einen Austausch oder Mehrstimmigkeit zu erzeugen sind hier drei Personen nötig. Tres faciunt collegium.

 Danke an Litauen, Grüße vom Niederrhein,

 Volker Atrops

Alexandra Bart (DE)

Frei von Eitelkeit und auf dem Punkt.

Ich glaube, jeder Künstler träumt davon, dass seine Arbeiten im Museum gezeigt werden.

Es bedeutet, daß jemand einen Wert erkannt hat und bereit ist, diesen Wert zu teilen mit der Welt.

I am very thankful.

 

Laisva nuo tuštybės, sakau tiesą.

Manau, kad kiekvienas menininkas svajoja, kad jo darbai būtų rodomi muziejuje. Tai reiškia, kad kažkas pripažino jų vertingumą ir yra pasiruošęs tuo vertingumu pasidalinti su pasauliu. Aš labai dėkinga.

Louise Bilgren (DK)

When I think about Museum as a theme,
3 words come to my mind: relate, embrace and connect
All universal and relevant concepts for a future Museum.

Kai galvoju apie muziejų kaip temą, man į galvą ateina trys žodžiai: susieti, įtraukti, sujungti. Visi jie tinka būti universaliomis ir svarbiomis ateities muziejaus koncepcijomis.

Valdis Brože (LV)

These works are a continuation of my “Searchers” series. The optical glass is like an obstacle to see what is really going on behind him. With our current feelings and knowledge, there will always be not enough. But looking from a different angle, there will already be something turned upside down.

 

Šie darbai – mano ciklo “Ieškotojai” tęsinys. Optinis stiklas yra tarsi kliūtis pamatyti, kas iš tikrųjų vyksta už jo. Mums niekada nebus gana žinių ir pojūčių. Bet žiūrint kitu kampu, visada bus kas nors, apverstas žemyn galva.

Jonathan Boyd (UK)

Words In Erasure: Doggerland Revisited

Attai Chen (DE)

Brooche from Compounding Fractions series

Eglė Čėjauskaitė-Gintalė (LT)

A few years ago, I began collecting flashes of a special feeling. I note them down: where it happened, at what time, what I was doing at that moment, what colours were surrounding me, whether there was any smell in the air, and so on. What are those flashes of feeling? They are bursts of indescribable pleasure and goodness, without any thoughts, that catch me just like that, for no particular reason, as a boom out of nowhere. And just as suddenly as they come, they vanish.

What I am trying to capture in my brooches is like the fluttering of the butterfly of the moment.

 

Prieš keletą metų pradėjau kolekcionuoti ypatingo jausmo blyksnius. Juos aprašau: kur tai įvyko, kokiu laiku, ką tuomet veikiau, kokios spalvos  supo, ar buvo koks ore kvapas ir panašiai. Kas tie jausmo blyksniai? Tai visiško kažkokio neįvardijamo malonumo, be jokių minčių, gerumo pliūpsniai, užklumpantys tiesiog be priežasties, tiesiog toks Cakt iš niekur. Beje, taip kaip netikėtai ir staiga užeinantys, taip ir dingstantys.

Segėse – bandymas užfiksuoti tai, kas labiau  panašu į akimirkos drugio plazdenimą. 

Pia David (BE)

In portraiture we regularly come across jewelry. Inside this painted environment they show off as symbols of status, identity and prosperity.  The brooches from the 'FlatteRing' series play with this weightiness and symbolism while gently acknowledging the sheer decadence of it all.

 

Portretuose mes dažnai susiduriame su juvelyrika. Apsupti nutapytos aplinkos, papuošalai pasirodo kaip status, tapatybės ir klestėjimo simboliai. Segės iš “FlatteRing” serijos žaidžia su šiuo svoriu ir simbolika, kol mes maloningai pripažįstame, kad visa tai yra baisiai pasenę.

Marytė Dominaitė-Gurevičienė (LT)

Collier "Safe"

Patricia Domingues (PT)

Humans and landscape have always been intrinsically connected to each other. The

representation of a landscape is always a reconstructed image, a vehicle for different perceptions of immensity. In this way, a panoramic landscape picture can reveal the inside of a mountain, while a single fragment of a landscape can also represent the whole. Through processes of fragmentation the work mimics an imaginary relationship between the movements, patterns, and rhythms found in nature. On a small, controlled scale, blocks of artificial nature are broken and reunited with the idea of recreating an image of a landscape. The jewellery pieces form a link between the immense and the detail, and present a way to bring a grand-scale aspect of nature

into the intimate realm of the human body. The resulting pieces are fractures, inscribed in a landscape which develops and liberates through the will of control and simultaneous release.

 

Žmonės ir peizažas visuomet buvo neatsiejamai susiję. Peizažo atkūrimas – visuomet rekonstruotas vaizdas, priemonė skirtingai suprasti tai, kas neturi krašto. Šia prasme panoraminis peizažas gali atverti kalno vidų, o vienas peizažo fragmentas gali reprezentuoti visumą. Per fragmentacijos procesą kūrinys pamėgdžioja įsivaizduojamą santykį tarp gamtoje pastebimų judėjimų, pasikartojimų ir ritmų. Po truputėlį, kontroliuojant procesą, dirbtinės prigimties detalės sulaužomos ir sujungiamos, siekiant atkurti prizažo įspūdį. Juvelyrikos kūriniai suformuoja jungtį tarp begalybės ir detalės ir parodo kelią, kaip gamtos didybę perkelti į intymią žmoguas kūno erdvę. To rezultatas – kūriniai lūžiai, įrašyti peizaže, kuris vystosi ir išsilaisvina valios kontroliuoti ir tuo pat metu paleisti dėka.

Mareen Alburg Duncker (DE)

Some bracelets of this new group are made of self-found wood from my homeland. To me every bracelet is like a little oasis. Sometimes saved in a box or in a show case of a Museum and sometimes brought to live by carrying it in its intended function.

 

Kai kurios šios naujos serijos apyrankės padarytos iš medžio, rasto mano gimtinėje. Kiekviena apyrankė man – tarsi maža oazė. Kartais išsaugota dėžutėje ar muziejaus vitrinoje, o kartais prikelta gyvenimui, kai kas nors ją nešioja taip, kaip buvo numatyta.

Linnea Eriksson (SE)

For several years I’ve been working with different ways of preserving my memories, and my family’s origin story into jewellery. It often starts with a photo, a view of my home, or a precious moment from the past. I reflect and rearrange, and by using my hands I transfer my observations into metal - a lasting piece of art, where my memories are not to be forgotten.

 

Jau kelerius metus aš dirbu su skirtingais savo prisiminimų ir savo kilmės istorijos išsaugojimo juvelyrikoje būdais. Viskas dažnai prasideda nuo nuotraukos, mano namų vaizdo ar kokio nors brangaus praeities momento. Aš apmąstau ir perdėlioju, ir savo rankomis perkeliu savo pastebėjimus ant metalo – išliekančio meno kūrinio.

Jurgita Erminaitė-Šimkuvienė (LT)

The main museum of my works is the space underneath my bed. That is where my pieces end up most often after exhibitions. When I learnt the theme, “Museum”, I got under my bed once again - not out of fear or to stick there yet another of my exhibits, but hoping that I could find my inspiration there just like I’d done in the past, as well as in the children’s treasure chests. And I did find it - this time, a dried banana. I pulled it out as the most precious find and hung it in the most visible place above the kitchen table to make it even more beautiful. I don’t know if that did beautify it - the most beautiful things probably happen away from the eyes, but that was enough for me to “sew” clothes for an invisible person. Although I did I have an idea who they could fit and who could finally raise their hat...

 

Pagrindinis mano darbų muziejus, - palovys. Dažniausiai ten keliauja darbai po parodų. Išgirdusi temą ,, Muziejus'', vėl palindau po lova – ne iš baimės ar padėti dar vieno savo eksponato, o viliantis, kad ten, ir vaikų saugyklose, vėl rasiu savo įkvėpimą. Ir radau, šį kartą - sudžiūvusį bananą. Išsitraukiau jį kaip didžiausią turtą, pakabinau matomiausioje vietoje virš virtuvinio stalo, kad dar gražesnis taptų. Nežinau, ar tapo, gražiausi dalykai turbūt įvyksta nemačiom, bet man užteko to kad ,,pasiūčiau'' rūbus nematomam žmogui. Nors numačiau, kam jie galėtų tikti ir kas pagaliau galėtų nukelti savo kepurę...

Veronika Fabian (HU)

The ‘Insignia’ necklace originates in the ‘Chains for an Average Woman’ collection, which draws connections between self-identity and female archetypes, exploring how individuality develops against a background of economic and cultural conditions. ‘Insignia’ is also used as a reference to tradition, history and heritage. The chains are soldered and oxidised with tattoo patterns and heraldic symbols of shields and banners. The heraldic guardians are tattooed supporters of the wearer’s symbolic coat of arms.

 

Kaklo papuošalas “Insignija” yra iš kolekcijos “Grandinės tipinei moteriai”, kuri susieja saviidentifikaciją su moteriškumo archetipais, tyrinėjant kaip individualybė vystosi ekonominių ir kultūrinių sąlygotumų fone. “Insignjia” taip pat kalba apie tradiciją, istoriją ir paveldą. Grandinėlės dengtos sidabru ir oksiduotos, naudojant tatuiruočių piešinius ir heraldinius simbolius ant reklaminių skydų. Heraldiniai sargai yra tatuiruoti dėvėtojo rėmėjai, kurie kartais simboliškai atsiduria ant rankų.

Laura Forte (IT)

You know how to listen  your feelings?  Are you sad or are you happy?  What is an emotion?  Is it perhaps a dress that covers our body? Or something deeper?  In this time-no time, our body acquires a new understanding of its status. Listen to yourself.

 

Žinote, kaip klausyti savo jausmų? Jūs liūdni ar laimingi? Kas yra emocija? Gal tai suknelė, dengianti jūsų kūną? Ar kažkas daugiau? Šiais laikais-ne-laikais mūsų kūnas reikalauja naujo savo statuso suvokimo. Klausykitės savęs.

Darijus Gerlikas (LT)

Pendant "Tree of LIfe"

Fumiko Goto (CHE)

How is spirituality presented?
As my response to the theme MUSEUM I chose religious architecture.

Ise, an ancient shrine in Japan gradually lost its aristocratic benefactors, has gained new patrons of commonality in the 19th century, this owning to campaigns by Priests to promote “all-inclusive pilgrimage”, inclusive of lustful entertainments for life-time purification of soul. The juxtaposition around this sanctuary interested me to create a diptych-brooch, one reflecting the floor plan, the other a motif of Hyôtan – calabash, beloved in traditional Japanese design since old times.

Kaip pavaizduoti dvasingumą?

Savo atsakymui į MUZIEJAUS temą aš pasirinkau religinę architektūrą.

Isė, senovinė japoniška šventykla, palaipsniui prarado savo aristokratiškus globėjus, tačiau įgijo naujų bendrumo puoselėtojų, labiausiai deka XIX a. dvasininkų vykdytų kampanijų, skirtų populiarinti “viskas įskaičiuota” piligrimystę, į kurią įėjo ir geidulingos pramogos, skirtos viso gyvenimo sielos apvalymui. Šis šiai šventovei skirtas sugretinimas paskatino mane sukurti segių diptiką, kur viena segė vaizduoja grindų planą, o kita atkartoja Hyotan – paprastąjį ilgmoliūgį, nuo seno mėgtą tradicinio japoniško dizaino motyvą.

Tamara Gruener (DE)

Brooch ”Rocky palm” 2019

Brooch ”Frozen” 2019

Brooch ”Swinging the Silver Sky” 2019

Gesine Hackenberg (NL)

Sometimes, an object from the past can be highlighted in the perspective of jewellery:

In the series Kitchen Necklaces, I use preferable antique Dutch faience plates to cut out round ceramic discs and thread them firmly to necklaces suggesting a traditional string of pearls.

These works consist of two parts: the necklace and the perforated plate. The faience plates carry stories of everyday life and meals, but also of shipping and international trade. Faience manufacturing in the Netherlands was strongly influenced by the Chinese porcelain that was imported during the seventeenth and eighteenth centuries, and the stylistic influences from history are notable even in many of the more recently produced plates I use.

 

Kartais praeities objektas gali būti pamatytas iš juvelyrikos perspektyvos: serijoje „Virtuviniai kaklo papuošalai“ aš naudoju populiaraus olandiško fajanso lėkštes, iš kurių išpjaunu diskus ir suveriu juos, tarsi nurodydama į tradicinius prlų vėrinius. Šie darbai sudaryti iš dviejų dalių: kaklo papuošalo ir perforuotos lėkštės. Fajansinė lėkštė saugo istorijas apie kasdieninį gyvenimą ir maistą, bet kartu ir apie tarptautinę prekybą bei siuntinius. Nyderlandų fajanso manufaktūrą labai stipriai paveikė kinų porcelianas, kuris buvo importuojamas XVII-XVIII a., o stilistines istorines įtakas galima atsekti net ir ant šiuo metu gaminamų lėkščių, kurias aš naudoju.

Catarina Hallzon (SE)

A tribute

Birch and its bark is a fantastic material. Our ancestors used it to build roofs, insulate houses, braiding shoes, baskets and vessels. There might not be a practical use for this material nowadays but, we can let the material live on by helping it to find new ways of expressions. This is a tribute to a material that for so long meant so much for so many.

Beržo žievė yra fantastiška medžiaga. Mūsų protėviai ją naudojo stogams statyti, namams šiltinti, pinti batams, krepšiams ir rykams. Šiais laikais ji gal ir nebeteko savo praktinės reikšmės, tačiau mes ją galime atgaivinti, suteikdami naujus raiškos būdus. Tai duoklė medžiagai, kuri tokiai daugybei žmonių reiškė tiek daug.

Hrafnhildur Halldorsdottir (IS)

Amalgam means mixture and this speaks to how on a practical and conceptual level this piece consists of many strands working together to make a whole. This feels both like a personal statement of multiplicity and identity, but also as a statement of existence within a wider population where community achieves much more than the individual. This amulet brings to the wearer and the viewer, a sense of history of time and being.

 

Amalgama reiškia mišinį, ir tai tiek praktiškai, tiek ir konceptualiai atspindi šio kūrinio buvimą, kai daug gijų susipina tarpusavyje, kad sudarytų vienį. Tai atrodo kaip asmeninis tekstas apie daugybiškumą ir tapatybę, o drauge ir kaip tekstas apie buvimą drauge su kitais, kai bendruomenė gali pasiekti daug daugiau, nei individas. Šis amuletas dėvėtojui ir žiūrovui suteikia laiko ir būties pojūtį.

Carmen Hauser (DE)

MY most interior and MUSEUM

 

MY (A) place of tranquility,

where the inner and outer voices becomes silent,

which try to distract and influence me.

Leaving future and the past behind.

Living right here and now and perceiving the moment.

 

Mano slapčiausias vidus ir MUZIEJUS

Mano ramybės vieta,

Kur nutyla vidiniai ir išoriniai balsai,

Bandantys sutrukdyti man ir mane paveikti.

Palieku ateitį ir praeitį už nugaros.

Gyvenu čia ir dabar, suvokdama akimirką.

Jonathan Hens (BE)

Jonathan Hens' work speaks of recent developments in today's world.
His designs are the result of an intense search for an alternative identity.
The necklace mirrors (or reflects) 'the now'.
His atypical aesthetic has no truck with traditional techniques. He creates a visual game
between austere forms and a rough edge finish.
His work raises many questions, such as what beauty means today.
Jonathan's work gives us greater insight into the diversity of our world.

 

Jonathano Henso kūriniai kalba apie naujausius šiandieninio pasaulio įvykius. Jo dizainas – intensyvių alternatyvios tapatybės paieškų rezultatas. Šis kaklo papuošalas atspindi (ar reflektuoja) “dabartį”. Jo netipiška estetika neturi nieko bendra su tradicinėmis technikomis. Jis kuria vizualinį žaidimą tarp asketiškų formų ir šiurkštaus užbaigimo. Jo darbai kelia daug klausimų, pavyzd-iui, ką šiandien reiškia grožis. Jonathano darbai suteikia mums progą pažvelgti į mūsų pasaulio įvairiapusiškumą.

Karin Herwegh (NL)

In my practice, the idea of gathering, ordening and ‘preserving’ is always present.

The elements I look for (and recreate) are based on my surroundings, memories, nature,(archeological) artifacts,

and after stylizing them I bring them together to suggest a narrative.

Like a museum display, they show remains of a life that once was (or never was), fragments of what still is,

and at the same time the necklaces are an invitation to discover new ways of interaction

between different worlds, man and nature.

 

Mano praktikoje visada gyva rinkimo, tvarkymo ir “išsaugojimo” idėja.

Elementai, kurių aš ieškau (ir atkuriu), paremti mano aplinka, prisiminimais, gamta, (archeologiniais) artefaktais, kuriuos stilizavusi, aš suvedu draugėn, kad jie taptų pasakojimu.

Tarsi muziejaus vitrina, jie rodo liekanas gyvenimo, kuris buvo kadaise (ar kurio niekada nebuvo), fragmentus to, kas vis dar yra, ir tuo pat metu šie kaklo papuošalai yra kvietimas atrasti naujas sąsajas tarp skirtingų pasaulių, žmogaus ir gamtos. 

Serena Holm (SE)

Museum access cards

Įėjimo į muziejų kortelės

Rasa Ilginė (LT)

In this work, as in life, anxiety is fragile, but it hurts with its sharp edges and leaves deep wounds.

The beauty of the simple, minimalist form contrasts with the rough texture. Constant experimentation and the search for new forms and techniques enabled the creation of this piece - sculptural and inspired by avant-garde design.

 

Šiame kūrinyje, kaip ir gyvenime, nerimas labai trapus, bet savo aštriais kampais žeidžiantis ir paliekantis gilias žaizdas. 

Paprastos minimalistinės formos grožis kontrastuoja su grubia tekstūra. Nuolatinis eksperimentavimas, ieškojimas naujų formų ir technikų leido sukurti skulptūrišką ir avangardinio dizaino persmelktą kūrinį.

Mari Ishikawa (JPN/DE)

Nothing that has appeared in this world can escape its ultimate destiny: Disappear. But we have also the power of regeneration. Plants quietly show me that fact: Rebirth.

Where does a „Parallel World“ exist? Can one discover this world through time travel? Is it perhaps possible to see this world in a dream? Or in MUSEUM? The world we see is only a part of the entire reality which is composed of many worlds existing simultaneously, side by side. We can find “Parallel Worlds” whenever we open our eyes. They are always with us.

 

Niekas, kas ateina į pasaulį, negali išvengti savo galutinės lemties: išnykimo. Bet mes turime ir regeneracijos galią. Augalai tyliai rodo man šį faktą: atgimimą.

Kur egzistuoja “paralelinis pasaulis”? Ar galima atrasti šį pasaulį keliaujant laiku? O galbūt įmanoma pamatyti pasaulį sapne? Ar muziejuje? Pasaulis, kurį mes matome, yra tik dalis visos realybės, sudarytos iš daugelio simultaniškai egzistuojančių pasaulių, vieno greta kito. Mes galime atrasti paralelinius pasaulius, kai tik atmerkiame akis. Jie visuomet yra su mumis.

Margit Jäschke (DE)

The artist Margit Jäschke (b. Halle / Saale, 1962; lives and works in Halle) describes herself as a wanderer between the worlds of different arts. Defying the conventional bounds of installation, painting, sculpture, and jewelry design, she has created an entirely distinctive oeuvre with fascinating forms, deliberately blurring the distinction between wearable ornament and autonomous art. Details become meaningful, evoking a variety of associations in the beholder. The jewelry object reveals vistas of fantastic worlds and conjures up what had been forgotten. It is in the eye of the beholder to discover this.

 

Margit Jäschke save apibūdina kaip keliautoją tarp skirtingų meno sričių. Neigdama įprastines instaliacijos,tapybos skulptūros ir juvelyrikos ribas, ji kuria išties nuostabių formų darbus, sąmoningai naikindama takoskyrą tarp nešiojamo papuošimo ir autonomiško meno. Detalės tampa svarbios, jos pažadina stebėtojui daugybę asociacijų. Juvelyrikos objektas atveria gausybę fantastinių pasaulių ir iškelia tai, kas buvo pamiršta. Ar tai atsivers, priklauso nuo stebėtojo žvilgsnio.

Gintarė Janulaitytė (LT)

The unchanging house of my grandparents. As far as I can remember, it always looked the same. Like a wonderful place of childhood, preserved in time and space. My grandparents, too, seem unchanging to me. It is nice that the house has kept its uniqueness, that everything here is real, old, sentimental, familiar and cosy. When you come here, you feel like in a small museum, where each exhibit has its own story. In my jewellery collection, I aim to immortalise those patterns, items and feelings.

 

Nekintantys mano senelių namai. Kiek pamenu, jie visada atrodė taip pat. Lyg nuostabi vaikystės vieta, užsikonservavus laike ir erdvėje. Net ir seneliai man, atrodo, nekintantys. Smagu, kad namas išlaikė savitumą, kad čia viskas tikra, sena, sentimentalu, artima ir jauku.  Čia užėjus jautiesi lyg nedideliame muziejuje, kuriame kiekvienas eksponatas turi savo istoriją. Papuošalų kolekcija siekiu įamžinti tuos raštus, daiktus, pojūčius.

Karin Johansson (SE)

Observations from a Distance is a selection of works taking inspiration from the surroundings and memories of places and imaginary pictures. The names of pieces in the group hints at the landscapes and weather that inspired their making. At the same time titles of the pieces also to speak a more universal language, in order to invite to a broader understanding and varying interpretations. Observations from a Distance refers to working from this place of memory as well as the distant horizon lines of a place and landscape where time is often spent. Even in the studio, keeping a little distance from the work, to observe it from a distance, and try and allow the work to evolve and breathe for itself, in an attempt to observe rather than analyze, which is another type of distance. In the creative process of Karin Johansson gravity and balance are always central aspects in the work.

“Stebėjimai per atstumą” – kūriniai, įkvėpimo besisemiantys iš aplinkos, prisiminimų ir įsivaizduojamų paveikslų. Kūrinių grupių pavadinimai nurodo į peizažus ir orą, kuris įkvėpė juos sukurti. Tuo pat metu pavadinimai nurodo ir į universalesnę kalbą, kviesdami platesniam suvokimui ir įvairesnėms interpretacijoms. “Stebėjimai per atstumą” nurodo į darbą iš tam tikros atminties vietos ir drauge į tolimą tos vietos horizonto liniją ir peizažą, kur dažniausiai buvo leidžiamas laikas. Net ir studijoje, kur atstumas nuo darbo yra nedidelis, autorė bando stebėti jį per atstumą, leisti kūriniui vystytis ir kvėpuoti pačiam, stebėti, o ne analizuoti, kas yra kitas atstumo kūrimo būdas. Karin Johansson savo kūrybos procese susitelkia į svarbą ir pusiausvyrą.

Svenja John (SE)

Necklace "Bonita"

Kaklo papuošalas "Bonita"

Ramunė Jundaitė (LT)

My miniature museum, which holds all that is important and personal to me, is like a portable reliquary for which the person who carries it creates the greatest significance. It becomes like a continuation of the body that gets filled with contents. Can a modern person perceive the past as it was understood by the generation that is no longer with us? I recognize the past by form and structure, and it inspires me to be constantly searching through reshaping and rethinking what was before and who I am today.

 

Mano miniatiūrinis muziejus į kurį telpa visa tai kas svarbu ir asmeniška, yra tartum nešiojamas relikvijorius, kuriam didžiausią reikšmę sukuria jį nešiojantis asmuo. Tai tampa tarsi kūno tęsinys, kuris prisipildo turiniu. Ar gali šiuolaikinis žmogus suvokti praeitį taip kaip ją suprato išėjusi karta? Atpažįstu praeitį pagal formą, struktūrą ir tai įkvepia nuolat ieškoti perkuriant, permąstant tai, kas buvo ir tai, kas aš esu šiandien.

Rasa Jundulaitė (LT)

It didn't take long after the quarantine was announced since animals started occupying abandoned streets and playing grounds. By mistake they took it for granted and without any short notice when people got back to normal, many birds and animals were hit by cars. The half of a hedgehog indicates that moment and became a part of a history.

 

Paskelbus karantiną ilgai netruko, kol gyvūnai okupavo ištuštėjusį miestą. Manydami, kad tai "visam laikui", jie gana drąsiai elgėsi apleistose žaidimų aikštelėse bei gatvėse, kol situacija ėmė grįžti į įprastines vėžes. Šiemet teko matyti stebėtinai daug partrenktų gyvūnų, kurie nespėjo prisitaikyti prie aplinkybių.

Karina Kazlauskaitė (LT)

I associate visiting a museum with a time machine. This necklace is a piece about the flow of time and death. 599 rusty rings and 32 gilded ones, strung on a pig’s intestine.

 Muziejaus aplankymas man dažnai asocijuojasi su laiko mašina. Šis kaklo vėrinys – tai kūrinys apie laiko tėkmę ir mirtį. 599 surūdiję žiedai ir 32 paauksuoti, suverti ant kiaulės žarnos.

Lauryna Kiškytė (LT)

Aesthetic and puzzling, each of my works conveys a message, making jewellery more than an attribute of beauty. I seek to engage the viewer in a virtual dialogue about myths, archetypes, memories, discover the ancient and modern symbols, inner and outer world of the bystander.
The very origin of jewellery is based on ancient rituals, and for me, creation of every piece of art is an intimate ritual providing the viewer with the liberty to find his or her own perception of every artwork.

Estetiški ir verčiantys susimąstyti, mano darbai neša žinutę, jog juvelyrika yra daugiau nei tik grožio atributas. Aš siekiu įtraukti žiūrovą į virtualų dialogą apie mitus, archetipus, atmintį, atrasti senovinius ir šiuolaikinius simbolius, vidinį ir išorinį stebėtojo pasaulį.

Juvelyrikos kilmė remiasi senoviniais ritualais, ir man kiekvieno darbo kūrimas yra intymus ritualas, suteikiantis žiūrovui laisvę kiekvieną kūrinį suvokti savaip.

Jil Koehn (DE)

My jewelry is a homage to nature and a call to dream. As part of my design, I
address the importance of fantasy in our lives on the basis of dealing with imaginary places and questioning realities.

I see a museum as the ideal place to stimulate fantasy and to create mental worlds. The combination of the museum calm, the spatial distance to the objects and the aesthetic experience creates something magical.

 

Aš muziejų matau kaip idealią vietą fantazijai žadinti ir minčių pasauliams sukurti. Muziejų ramybės, erdvinio atstumo nuo objektų ir estetinio potyrio derinys sukuria kažką magiško.

Mano juvelyrika skirta pagerbti gamtai ir kviečia svajoti. Aš fantazijos svarbą mūsų gyvenime suvokiu kaip kaip savo dizaino dalį ir kaip pagrindą elgesiui su įsivaizduojamomis vietomis ir realybės kvestionavimu.

Triin Kukk (EE)

Stone is exceptionally durable and therefore can be considered the most tangible form of time. Taking the characteristics of a found object, I transferred these by engraving them into the stone. Consequently, these objects hold thousands of years worth of information right up to today. Transient and unnoticeable they bear messages and with their apparently random form, they are fragments from the fringes.

 

Akmuo yra išskirtinai patvarus ir todėl gali būti suvokiamas kaip labiausiai materiali laiko forma. Taikydama šiuos požymius rastiems objektams, aš juos pakeičiau, įgraviruodama juos į akmenį. Taigi šie objektai išliks tūkstančius metų su tai informacija, kurią turi šiandien. Laikini ir nepastebimi, jie saugo žinutes ir, išlaikydami savo regimai atistiktines formas, tampa paribio fragmentais.

Karina Lazauskaitė (LT)

Thinking about museum first image that arise in mind is a painting.

So I made self portrait and a frame, for the biennial theme “Museum”.

 

Mąstant apie muziejų pirmas mintyse iškylantis vaizdinys – paveikslas.

Taigi sukūriau autoportretą ir rėmą jam, bienalei tema „Muziejus”.  

Felieke van der Leest (NO)

This work is perfect to be on display in a museum since it is too delicate to wear as a necklace. Some of the gold colored beads have sharp edges and can cut the textile thread on which the beads are strung. I found this out after I finished the work…

 

Šis darbas tobulai tinka būti muziejuje, nes jis per trapus būti nešiojamas kaip vėrinys. Kai kurių auksu padengtų karoliukų kraštai aštrūs, ir gali nupjauti siūlą, ant kurio jie suverti. Aš tai supratau tik jau baigusi darbą…

Helena Lehtinen (FI)

Necklace, 2020, porcelain, silver(partly oxidized), gold

Annamaria Leiste (DE)

Annamaria Leiste’s newest installation Herzbehüter (Heart Shelter) makes visible the heart’s vulnerability and illuminates the need for tenderness and delicacy to form true heart connections.

Each hat is mounted on a thumb-sized, oval broach, sawed out of a single piece of silver. Each is hand stamped with the letter of the form and number in the series. A steel clasp attaches the heart shelter to the wearer.  While the paper hat of the brooch is fleeting, the silver center lasts eternal.

Donning the Heart Shelter brooch defines a clear, protective space around the wearer's heart. Because of its exaggerated size, it inspires conversation and curiosity.  Like a bandage over an injury, it insists on empathic interest. It is reminiscent of a time long gone, when, in a formal gesture of humility and tenderness, a gentleman would remove his hat, place it over his heart, and bow in acknowledgement of the other standing before him.Instaliacija “Širdies sergėtojai” išryškina širdies pažeidžiamumą ir parodo, kad tikriems širdžių ryšiams sukurti reikia švelnumo bei subtilumo. Tai segių serija iš mišraus pluošto popieriaus - iš lino, medžių žievės, pienių stiebelių, amalo pluošto. Kiekviena skrybėlė pritvirtinta prie nykščio dydžio ovalinės segės, padarytos iš vientiso sidabro gabalo. Šios segės sukuria aiškią gynybinę erdvę aplink dėvėtojo širdį. Dėl savo dydžio jos kelia nuostabą ir smalsumą. Kaip tvarstis ant žaizdos, jos kelia empatiją. Jos primena seniai praėjusius laikus, kai džentelmenas nusiimdavo skrybėlę, priglausdavo prie širdies ir linktelėdavo stovinčiam priešais jį. 

Sara Leme (PT)

Celebrating passages is at the core of what makes us human, especially rituals of passage such as birth and death. In a digital, secularized age, how do we deal with and physically experience a dead body? While the living performs rituals of remembrance, in parallel time, the dead ‘choreograph’ their process of decay. Where does decay remain, and what is the Danse Macabre of today?

Virsmų šventimas glūdi pačioje mūsų kaip žmonių šerdyje, ypač tokiu virsmų ritualai, kaip mirtis ir gyvenimas. Kaip mes elgiamės su fizine negyvo kūno patirtimi skaitmeniniame, sekuliarizuotame amžiuje? Kol gyvieji atlieka atminties ritualus, paraleliai mirtis režisuoja irimo procesus. Kur lieka tai, kas suyra, ir koks yra šiandienos Dance Macabre?

Wanshu Li (UK)

As we enter a space, space enters us. When contemporary art jewellery enters the museum, the museum becomes an intersection place of time, space and art, merging material properties of jewellery and the immaterial realm of human perception and imagination. By using the mixed media including tactile beads, metal, fluorescent nylon and UV reactive materials, I hope my work can provide the audience with a richer multisensory experience in the museum.

 

Kai mes įžengiame į erdvę, erdvė įžengia į mus. Kai šiuolaikinė juvelyrika įžengia į muziejų, muziejus tampa vieta, kur susikerta laikas, erdvė ir menas, kur materialios juveyrikos savybės susilieja su nematerialia žmogaus suvokimo ir vaizduotės plotme. Naudodama mišrias priemones, tokias kaip taktiliški karoliukai, fluorescencinis neilonas ir ultravioletinę šviesą atspindinčios medžiagos, aš tikiuosi, kad mano darbai muziejuje praturtins žiūrovus turtingesne multisensorine patirtimi.

Hanna Liljenberg (SE)

The Swedish west coast where I grew up is characterized by barren rock landscapes. Heavy waves and strong wind creates a harsh environment but lichens and barnacles cover the stone.

My work is influenced by these aesthetics. I hope that my grandchildren will have the chance to experience the salt water and the rough and delicate vegetation, that it will not only be preserved as a memory in a museum.

 

Švedijos vakarinė pakrantė, kur aš užaugau, atpažįstama iš plikų uolų peizažo. Sunkios bangos ir stiprus vėjas suformuoja rūsčią aplinką, kur kerpės ir ūsakojai padengia akmenis.

Mano darbus stipriai veikia šita estetika. Tikiuosi, kad mano anūkai turės galimybę patirti sūrų vandenį ir nepaliestą, tačiau pažeidžiamą būtį, kad ji netaps tik eksponatu muziejuje.

Niklas Link (DE)

For me the museum is a place of inspiration and encounter. Essential for every creator of a work to see himself and his work in the context of time.

 

Man muziejus yra įkvėpimo ir susitikimo vieta. Kiekvienam kūrėjui būtina pamatyti save ir savo darbus laiko kontekste.

Ria Lins (BE)

A museum is an institution that cares forcollection of artifacts and other objects of artisticculturalhistorical, or scientific importance. 

 

My pieces talk about history, changes and transience. I change the color of the silver to emphasize the many changes we are going true in our life and relations.

 

Muziejus – tai institucija, besirūpinanti artefaktų ar kitų menine, istorine, kultūrine ar moksline prasme svarbių objektų kolekcionavimu.

 

Mano darbai kalba apie istoriją, pokyčius ir trumpalaikiškumą. Aš pakeičiu sidabro spalvą, kad pabrėžčiau tą daugybę pasikeitimų, kurie mus ištinka gyvenime ir santykiuose.

Sille Luiga (EE)

I remember everything very well, it’s beautiful. The time 20 years ago, when I went to a natural history museum and I vomited from looking at pictures of deformed fetuses. Summers when I worked as a French guide, dragging along 30 tired 1day tourists in a baroque palace. How I felt yesterday when I found out that the design museum is going to buy 2 pieces of my jewelry.
For all of this, I don’t trust museums, and no one should. Memories are poetry.

 

Aš viską puikiai atsimenu, tai nuostabu. Tą laiką prieš 20 metų, kai nuėjau į gamtos istorijos muziejų ir apsivėmiau, pažiūrėjusi į deformuotus gemalus. Vasaras, kai dirbau gide prancūzams ir tempiau 30 vienai dienai atvykusių turistų į barokinius rūmus. Tai, kaip jaučiausi vakar, sužinojusi, kad dizaino muziejus ruošiasi pirkti du mano juvelyrikos darbus.

Dėl viso šito aš nepasitikiu muziejais, ir niekas neturėtų pasitikėti. Prisiminimai yra poezija.

Camila Luihn (NO)

Reflecting the unsettling times we all are a part of, the hand crafted object makes a tangible connection to objects we normally see in museums. The hands when crafting creates a meditative thread between the maker and the material. The piece travels from the forest into my hands and then into the studio until it finds its resting place in the museum, charged with the power of making.

 

Galvoju apie neramius laikus, kurių dalis mes esame, ir suprantu, kad mano rankomis padarytas objektas sukuria materialų ryšį su tais, kuriuos mes paprastai matome muziejuose. Dirbančios rankos sukuria meditatyvią giją tarp darytojo ir medžiagos. Darbas iš miško atkeliauja į mano rankas, tada į studiją ir galiausiai, įkrautas kūrybine energija, randa poilsio vietą muziejuje.

Peter Machata (SK)

I am looking at my hands, they are quite similar and a little different. One is a little different, wearing a ring that is a symbol of something special. The second is more skilful. They can be gross but gentle at the same time, they can also create and destroy as well. Once they are strong and the other time they are weary, sometimes they cooperate and other times they resist.

My hands have been here with me for a long time, they are slowly changing and more and more resembling my father's hands, just as my son's hands will resemble mine; in something, a little bit.

They tell banal stories of my life, about what they did, what they touched, where they were and show where they will go. With each touch, they write this story into themselves and I turn this story into jewellery with their help.

 

Žiūriu į savo rankas, jos labai panašios ir visgi šiek tiek skiriasi. Viena skiriasi tuo, kad turi žiedą, simbolizuojantį kažką svarbaus. Antra daugiau visko moka. Jos gali būti šiurkščios ir švelnios tuo pat metu, jos gali kurti ir griauti. Kartais jos stiprios, o kartais – gležnos, kartais bendradarbiauja, o kartais atstumia.

Mano rankos yra su manim nuo seno, jos lėtai keičiasi ir vis labiau panėšėja į mano tėvo rankas, kaip mano sūnaus rankos kada nors kažkuo truputį bus panašios į manąsias.

Jos pasakoja banalias mano gyvenimo istorijas, apie tai, ką jos darė, ką jos lietė, kur jos buvo ir rodo, kur jos eis. Su kiekvienu prisilietimu jos į save rašo istoriją ir aš tą istoriją jų pagalba perkeliu į juvelyriką.

Jana Machatova (SK)

 I am flicking through a tattered newspaper from 1909 and thinking of the woman who kept the supplement with instructions for needlework in a black folder in an old cabinet in the attic. She redrew the monogram designs and embroidery patterns in ink on translucent paper and included them in the scrapbook collection. I can imagine her sitting by the window, by our small window, embroidering her daughter’s trousseau or knitting baby slippers. I am thinking of the unknown woman who embroidered beautiful pictures, and yet she had no idea what horrors of the twentieth century awaited her. I am thinking of her and wishing her that the moment of peace and concentrated work on something nice would last as long as possible. At the same time I feel an unusual affinity with her. I pour epoxy resin on the newspaper, trying to preserve the memory. It becomes translucent, but the contours remain, and the patterns overlap...

 

Vartau suplyšusius 1909-tųjų laikraščius ir galvoju apie moterį, kuri laikė priemones rankdarbiams su instrukcijomis juodame segtuve senoje palėpės spintoje. Ji rašalu perpiešė monogramas ir siuvinėjimo raštus ant permatomo popieriaus ir pridėjo juos prie savo eskizų kolekcijos. Galiu įsivaizduoti ją sėdinčią prie lango, prie mūsų langelio, siuvinėjančią savo dukrai kraitį ar mezgančią batukus kūdikiui. Galvoju apie nežinomą moterį, kuri siuvinėjo gražius paveikslus, ir neturėjo jokio supratimo, kokie dvidešimto amžiaus siaubai jos laukia. Galvoju apie ją ir noriu, kad tas ramybės ir susikaupimo maloniam darbui momentas būtų trukęs kiek įmanoma ilgiau. Ir tuo pat metu jaučiu neįprastą giminystę su ja. Užlieju epoksidinę dervą ant laikraščių, stengdamasi išsaugoti atmintį. Ji tampa permatoma, bet kontūrai išlieka, raštai uždengia vieni kitus…

Sandra Malaškevičiūtė (LT)

What is anger? What is goodness? It is the energy we don’t see but feel. Every person, animal, plant and object have its unique energy. So I present here five items - amulets, or objects with their distinct energy. You might choose to believe that they will heal you, or make you happier, or change your thoughts from bad to good. They are like healing sticks that might be from the past or that might appear in the future.

 

Kas yra pyktis? Kas yra gėris? Tai lyg energijos, kurių mes nematom, bet jaučiam. Kiekvienas žmogus, gyvūnas, augalas, daiktas turi savo energijas. Tai ir čia pateikiu 5  daiktus - amuletus, objektus su savo energijom, kuriom gali tikėti, kad tave išgydys, ar pradžiugins, ar pakeis mintis iš blogų į geras. Tai tarsi gydomosios lazdelės, kurios gal būt yra buvusios praeityje arba atsiras ateityje.

Kadri Mälk (EE)

No one knows why a certain intention arrives at a certain hour and not a minute earlier. The intention probably needs to undergo a certain clarification in order to take shape in our mind’s eye, and a certain strength to break through the walls we ourselves have erected for ourselves.

From a certain point on there is no way back. That point must be reached.

Atonement is the most important – it comes to me when I am worthy of it.

Words and commands are useless here; prayer, on the other hand, perhaps…

Impatience is the deadliest sin.

Inspiration, in spirare, is the dilation of blood vessels in the brain; it is only blood.

When it has happened, it has happened, it unmasks identity just as surely as a fingerprint, a chromosome in my blood.

Blood never sleeps.

 

Niekas nežino, kodėl tam tikra intencija kyla tam tikru momentu ir nė minutės anksčiau. Intencijai galbūt reikia šiek tiek aiškumo, kad ji įgytų tvirtesnį pavidalą mintyse, ir šiek tiek jėgos, kad įstengtų prasiveržti pro sienas, kurias mes pasistatome patys sau, apsisaugoti nuo saves. Nuo tam tikro momento nėra kelio atgal. Tikslas turi būti pasiektas.

Svarbiausia – atpirkimas, kuris ateina, kai esu jo verta. Čia žodžiai ir komandos neturi jokios vertės; malda, kita vertus, galbūt…

Didžiausia iš mirtinų nuodėmių – nekantrumas.Įkvėpimas, in spirare, yra kraujagyslių išsiplėtimas smegenyse; tai viso labo kraujas. Kai tai nutinka, tai nutinka, jis apnuogina tapatybę taip pat tiksliai, kaip pirštų atspaudai, kaip chromosoma mano kraujyje.

Kraujas niekada nemiega.

Märta Mattson (SE)

Brooch "Cicada", 2016

Judy McCaig (UK)

Intrigued, from an early age, by ancient cultures, beliefs in the afterlife and travels beyond, meant that investigating in museums became essential to my research. 

Symbolic artefacts were placed in the tombs to help onward journeys. Boats were to enable the crossing of rivers.

White, gold and yellow, represents the sun and the moon.

Egyptian, Viking, Russian and Indonesian ships began to emerge in my latest pieces.

Nuo mažų dienų domėjausi senosiomis kultūromis, tikėjimais pomirtiniu gyvenimu ir kelionėmis į anapusybę, todėl buvimas muziejuose tapo esminiu mano tyrimui.

Simboliniai artefaktai būdavo dedami į kapus, kad padėtų paskutinėje kelionėje. Valtys buvo reikalingos perplaukiant upes. Balta, auksinė ir geltona simbolizuoja saulę ir mėnulį.

Egiptiečių, vikingų, rusų ir indoneziečių laivai atsiranda mano naujausiuose darbuose.

Corrado de Meo (IT)

In my works, the silver structure and its content tell of the inexorable passage of time that governs human daily life. The rational geometry of the structure represents the attempt of the Reason to understand the unpredictability of existence.

Mano darbuose sidabro struktūros ir jų turinys pasakoja apie nenumaldomą laiko tėkmę, kuri valdo kasdienį žmogaus gyvenimą. Racionali struktūrų geometrija reprezentuoja Proto bandymą suprasti būties nenuspėjamumą.

Florian Milker (DE)

In einer Zeit stetigen Fortschrittes an Technik müssen gesellschaftliche und individuelle Werte neu gedacht werden. In extremen Situationen wird man mit den grundlegenden Bedürfnissen und dessen Wert konfrontiert: Inwiefern sind diese jedoch noch Bestandteil des Bewusstseins im alltäglichen Leben? Schmuck ist für mich auch immer ein plastische Spiegelung von Werten und Bedürfnissen seines Trägers.

 

Technikai nuolat žengiant pirmyn, turi būti naujai permąstomos visuomeninės ir individualios vertybės. Ekstremaliose situacijose susiduriame su pamatiniais poreikiais ir vertybėmis: tačiau kokiu mastu jie tebėra sudėtinė sąmonės dalis kasdieniame gyvenime? Papuošalai man taip pat visada yra plastiškas jų dėvėtojo vertybių ir poreikių atspindys.

Helga Mogensen (SE)

The wood used for the work has been in the ocean for an uncertain amount of time, it has been a tree, a forest or a friend in an unknown location. The history of the tree is unknown and magical and for it to go between countries and be used for jewellery, for a new purpose is in itself a museum worthy concept to grasp and also totally worthy for nature to be represented in a beautiful location. 

 

Kūriniui panaudotas medis vandenyne prabuvo nežinia kiek laiko, tai buvo medis, nežinomo miško nežinomije vietoje dalis. Medžio istorija mums nežinoma, tačiau magiška. Tai, kad jis keliavo tarp žemynų ir buvo panaudotas naujam tikslui – juvelyrikai, jau savaime yra muziejaus verta koncepcija. Gamta absoliučiai nusipelno pristatymo gražioje vietoje.

Xavier Monclus (ESP)

I consider architecture to be a constant and essential part of my work. I have never been able to avoid (resist) looking at houses in my daily walks, and feel a compelling attraction to them. When I look at them, I feel as if they return their gaze through their windows. They are like eyes that see…. I have lived on the
island of Menorca for seven years, and those quintessential Mediterranean houses also look at me. And I look back at them. I am fascinated by their simple shapes, bold white textures and scale, the product of traditional wisdom. Menorca is for me an open-air museum. I wish to represent part of this small world in
Vilnius, a Nordic place, where houses, I am sure, also look and speak ……

 

Architektūrą suvokiu kaip nuolatinę ir esminę savo darbų dalį. Niekuomet nesugebėjau išvengti ir atsispirti žiūrėjimui į namus, kasdien eidamas pasivaikščioti. Kai žiūriu į juos, atrodo, kad jie taip pat žiūri į mane savo langais. Jie atrodo kaip akys, kurios mato... Menorcos saloje aš gyvenu septynerius metus, ir tie tipiški Viduržemio jūros regiono namai taip pat į mane žiūri. Ir aš į juos žiūriu. Mane žavi paprastos jų formos, grubi balta tekstūra, tradicinės išminties produktas. Menorca man yra tarsi muziejus po atviru dangumi. Norėčiau dalį to mažo pasaulio parodyti Vilniuje, Šiaurės krašte, kur namai, aš tikiu, taip pat žiūri ir kalba...

Pernille Mouritzen (DK)

Faint echos of times gone by, fragments of ideas lost by others, accumulated as dust balls of thoughts and impressions with the fluff from pockets which return to me as shadowy beings.

 

These little creatures are to be found hiding in corners, under the custodians chairs and along the walls behind cabinets. If you move silently through the museum you may hear their raspy voices telling labyrinthine stories of connections through time.

 

Tylus praėjusio laiko aidas, prarastų svetimų idėjų fragmentai, susitelkiantys į dulkių kamuolius, sudarytus iš minčių ir įspūdžių drauge su pūkais iš mano kišenių sugrįžta pas mane šešėlinių būtybių pavidalu.

 

Šiuos mažus padarus galima rasti kampuose, po prižiūrėtojų kėdėmis ir pasieniais už spintų. Jei tyliai eisite per muziejų, galite išgirsti spigius jų balsus, pasakojančius susipynusias istorijas iš laiko glūdumos.

Eija Mustonen (FI)

Mittens, Nickel silver, copper, 2016-2019, image Jesse Pylsy

Nanna Obel (DK)

This year we have all seen and learned the meaning of the pictogramme “Face masks
must be worn”. It made me reflect on how many different masks women are wearing
in various cultures both now and in the past. Which signals do these masks send? Are
women being oppressed or are they really the ones in charge in our society? What do
these masks mean to you?

Wiebke Pandikow (DE)

It took millennia for oil to form from dead organic material. It takes energy and time to make a plastic bag. And often, mere minutes to discard it.
The life which became the oil, some of which became the bag, is still in there somewhere. I find it, bring it out, display it. To show you: there is more here than you thought there was.

Naftai reikėjo tūkstantmečių, kad susiformuotų iš negyvų organinių medžiagų. Reikia energijos ir laiko, kad pagamintum plastikinį maišelį. Ir dažnai tik minučių, kad jį suplėšytum. Gyvybė, kuri tapo nafta, kurios dalis tapo maišeliu, vis dar yra kažkur čia. Aš ją randu, iškeliu į paviršių. Tam, kad jums parodyčiau: čia yra daugiau, nei jūs manėte.

Sonia Pibernat (ESP)

Through the museums we can understand the past and also look towards the future. Preserving objects, museums have showed us the importance of jewelry. Through jewelry, human beings have been able to express their thoughts, emotions and feelings, also they could protect themselves. With my work Linked Line I want to pay tribute to the relationship between jewelry and humans and how this craft became an artistic expression.

Neringa Poškutė-Jukumienė (LT)

Pristatau savo emalio meno kūrinį Живе ...   iš serijos „Borders / Ribos“, kuris kalba šiandieninėmis realijomis, tendencijomis: įspėjamosios geltonos ir juodos, baltos ir raudonos juostos dabar mus lydi visur – viešajame transporte, parduotuvėse, įstaigose ir t.t. Tačiau, kad ir kaip labai mus vargintų šios ekstremaliosios padėties ir karantino apribojimai bei draudimai, slapčia džiaugiamės išgyvendami apokaliptinį jaudulį, kuriuo mus užkrėtė galybė tokių populiarių pasaulio pabaigą ir nelaimes gundomai vaizduojančių knygų, filmų, žinių anonsų ar net kompiuterinių žaidimų. Stačia galva neriame į mums nesuvokiamų ribų, draudimų diktatoriškus nurodymus, kuriems priešinamės, kuriuos kritikuojame,į  kuriuos – reaguojame. Šiųmečiai įvykiai Baltarusijoje ir Laisvės kelio jausmas/spalvos/nuojauta- atmintis primenanti vertes. Buvau ir Baltijos kelyje, tik labai mažai ką supratau.

Šiandien: kaklą apgaubiu balta/raudona/balta, įsisegu baltą ir baltą/raudoną. Visą parą kas valandą įsisegu tai baltą...tai raudoną... 

Katja Prins (DE)

Interaction is a key concept in the work of Katja Prins. Interaction between whoever is wearing jewellery, and the other - between the human body and modern technology - between seething nature and cool intellect. Prins' collection Inter-Act reflects on all this but also derrived from over-looking all her previous collections and making connections and interactions between them. Hence Prins chose these works as a representation for her 'personal museum' since they reflect her fascinations as well as her previous works.

Pagrindinė Katjos Prins darbų idėja – sąveika. Sąveika tarp to, kas juvelyrikos dėvėtojas bebūtų, ir kito – tarp žmogaus kūno ir šiuolaikinės technologijos – tarp urduliuojančios gamtos ir šalto proto. Prins kolekcija “Inter-Act” ne tik visa tai reflektuoja; ji atsispiria nuo ankstesnių kolekcijų ir kuria jungtis bei tarpusavio sąsajas tarp jų. Kaip tik todėl autorė pasirinko šiuos darbus savo “asmeniniam muziejui”, nes jie ir atspindi tai, kuo ji žavisi šiuo metu, ir nurodo į jos ankstesnius kūrinius.

Vita Pukštaitė-Bružė (LT)

The fur was discovered in the Kalnai Park under the roots of an oak tree toppled by a storm. I am convinced that it is an artefact dating back to the 14th century and even that the fur belonged to the very same wolf that inspired the founding of Vilnius. Until the examination is completed, I present it not as an artefact but as an almost-fact.

 

Kailis rastas Kalnų parke po audros išversto ąžuolo šaknimis. Esu įsitikinusi, kad tai XIV a. artefaktas ir netgi kad tai paties to, Vilniaus įkūrimą inspiravusio vilko kailis. Kol ekspertizė nebaigta, pateikiu jį ne kaip artefaktą, bet kaip esantį arti fakto.

Brigita Rodaitė (LT)

The legacy of a small twig. Something to make us ponder on what we inherit, what we leave behind, how we treat nature..., it will stay forever. To realise our temporality and our legacy to Earth and the World.

Mažos lazdelės palikimas.Pamąstymui apie tai, ką paveldėjome, ką paliekame po savęs, kaip elgiamės su gamta.. ,tai liks amžiams. Suvokti savo laikinumą ir mūsų palikimą Žemei ir Pasauliui. 

Estela Saez (ESP)

Although she uses expensive raw material, her work does not renounce to the postulates from the "povera" artist. That is at least fascinating. Her atomized filigrees, rusted or laminated do not renounce from the truly value of that nobility, and from their portable jewels function. I wait and wish that Estela never forgets that her work is an small tribute to a place and a land, her pieces can be worn in a body, her objects can be sustained with hands, but in the end, and that is her greatness, her jewels are universal.

 Jordi Mitjà

 

Nors jos naudojamos neapdorotos medžiagos ir brangios, darbuose ji neatsižada "arte povera" postulatų. Tai mažų mažiausiai nuostabu. Jos smulkūs filigraniški darbai, surūdiję ar laminuoti, neatmeta nei šios kilnios meno krypties vertybių, nei papuošalo dėvėjimo funkcijos. Aš tikiuosi, jog Estela niekada nepamirš, kad jos darbai yra duoklė vietai ir kraštui, jos kūriniai gali būti nešiojami ant kūno, jos objektai gali būti liečiami rankomis, bet svarbiausia - ir tai yra jos stiprybė - kad jos juvelyrika yra universali. (Jordi Mitja)

Nikolay Sardamov (BL)

This body of work consists of brooches.

I use the circle as a basic component and put together three-dimensional forms with six different circle sizes. These forms are built symmetrically, starting from a center and adding and arranging the components in different angles to form clusters and layers. The resulting shape is a rigid meshwork, where the cube can be recognized as the main organizing form.

Than I put the colors over the pieces and also balls at the exact places.

Building the forms was like a game for exploring variations.

I used the same number of components to put together forms with different characteristics: pattern, density, color and size. The pieces are first built up in wax and then cast in one piece in bronze than powder- coated and bolls have been added at the end.

Šio darbo pagrindą sudaro segės.

Aš naudoju apskritimą kaip pagrindinį komponentą, sudėdamas kartu trimates formas iš šešių skirtingų dydžių apskritimų.

Tos formos sudėtos simetriškai, pradedat nuo centro ir pridedant komponentus, sudėliojant juos skirtingais kampais taip, kad suformuotų grupes ir sluoksnius. Rezultatas – griežtos struktūros tinklelis, kur kubas matomas kaip pagrindinė formuojanti detalė.

Tada belieka dalis padengti spalvomis ir tam tikrose vietose uždėti rutuliukus.

Formų statymas buvo tarsi galimybių tyrimo žaidimas.

Naudojau tą patį komponentų skaičių, sudėdamas kartu formas, turinčias skirtingų savybių: raštas, tankis, spalva ir dydis. Dalys visų pirma buvo nulipdytos iš vaško, tada atlietos kaip vientisa forma iš bronzos, po to padengtos milteliniais dažais ir galiausiai uždėti rutuliukai.​

Carina Shoshtary (DE)

My family and I collected these pebbles during our vacation at the Baltic Sea. Most of them are flintstone, a mineral that is also called 'steal of the Stone Age' as our ancestors shaped weapons and tools from it, and you can still find arrowheads, scrapers, flakes, or blades there. It is hard to tell apart naturally broken stone from an ancient tool, but I love the idea that these stones could have been shaped by humans a long time ago.

 

Mes su šeima surinkome šiuos akmenukus, atostogaudami prie Baltijos jūros. Dauguma jų – titnagai, mineralai, kurie dar vadinami “akmens amžiaus plienu”, nes mūsų protėviai jų pagalba gaminosi ginklus ir įrankius, ir vis dar galima atrasti strėlių antgalių, gremžtukų ar ašmenų. Sunku natūraliai skilusį akmenį atskirti nuo senovinio įrankio, bet man patinka galvoti, kad šie akmenys prieš daugelį metų galėjo būti apdirbti žmogaus.

Stefania Sioufa (GR)

This contemporary jewelry collection was created having in mind the institutional role, the concepts and the values ​​of a museum that avails its exhibits using the art of the past for engraving new paths for the future. Organic plant fragments fullfilling the cycle of their life, are regenerated through proper processing, preservation, sculpture and painting. The embossed textures are harmoniously embraced with the processing of metals giving a unique result. They are small works of art that combine inspiration and creativity, leaving my own imprint.

 

Ši šiuolaikinės juvelyrikos kolekcija buvo sukurta, galvojant apie muziejaus institucinį vaidmenį, koncepcijas ir vertybes, kurios leidžia muziejinėse ekspozicijose naudoti praeities meną tam, kad būtų nubrėžti nauji keliai į ateitį. Organiniai augalų fragmentai užpildo savo gyvenimo ciklą; jie atgimsta, kai yra išsaugomi, perkeliami į skulptūrą ar tapybą. Reljefinės tekstūros harmoningai susilieja su apdorotais metalais, duodamos unikalų rezultatą. Tai maži meno kūriniai, kuriuose dera įkvėpimas ir kūrybiškumas ir kuriuose aš palieku savo įspaudą.

Janna Syvanoja (FI)

My MUSEUM-piece is made of paper for writing letters, white paper with red stripes. Who writes letters anymore, who uses paper and pen? Is it too time demanding, too personal, too laborious?

Handwritten letter is a bit like handmade jewellery: parcel filled with time and human touch.

Skill to make paper, skill to write and work with hands, longing for communication – they are all worth preserving.

 

Mano muziejui skirtas kūrinys yra padarytas iš laiškinio popieriaus, baltas popierius su raudonais dryžiais. Kas šiais laikais rašo laiškus, kas naudoja popierių ir rašiklį? Ar tai reikalauja per daug laiko, per daug asmeniška, pernelyg vargina?

Ranka rašytas laiškas šiek tiek panašus į rankomis kurtą juvelyriką: objektas, pripildytas laiko ir žmogaus prisilietimų.

Gebėjimas pagaminti popierių, gebėjimas rašyti ranka ir dirbti rankomis, ilgintis bendravimo – visa tai verta saugojimo.

Jenni Sokura (FI)

A place to be, a place to visit – I see my museum as a building with several layers of time and knowledge. Information upon information, museum offers all the essential nutrients for being aware of our time then, now and tomorrow. My museum is reliable, hard and stands on its own while I can sit down and enjoy the packed lunch.

 

Vieta buvimui, vieta lankymui – man muziejus yra pastatas su keliais laiko ir žinių sluoksniais. Informacija dengia inormaciją, muziejus siūlo esminius dalykus, kad pajustume laiką anuomet, dabar ir rytoj. Mano muziejus patikimas, jis tvirtai laikosi, kol aš sėdžiu ir mėgaujuosi supakuotu sumuštiniu.

Alejandra Solar (LUX)

Brooch "Recuerdos"

Birutė Stulgaitė (LT)

Brooch, iron, silver, 2020

Segė, geležis, sidabras, 2020

Yuxi Sun (ESP)

Museum, a place full of treasures, a place to store what we cherish for whole life.

During the quarantine, I had the time to think about my previous days. This body piece is a personal story museum: all photos were well kept in the box for 10 years, witnessing my old time. Each piece was connected by orange threads. I was immersed in my memories when the needles going through each image.

 

Muziejus, vieta, pilna lobių, vieta, kur saugoma tai, ką branginome visą gyvenimą.

Karantino metu turėjau laiko pagalvoti apie praėjusias dienas. Šis papuošalas kūnui yra asmeninis istorijų muziejus: visos šios fotografijos buvo laikomos dėžutėje 10 metų, liudydamos senus laikus. Kiekviena nuotrauka sujungta su kitomis oranžiniu siūlu. Buvau paskendusi prisiminimuose, kai adata smigo per kiekvieną vaizdą.

Jelizaveta Suska (SE)

Jelizaveta Suska in her jewellery aims to create her own new world. She crafts her works so that if she was to become tiny and drop onto her jewellery, she would see a marvelous landscape. 'Frozen Moment' pieces are a lot about feelings of nostalgia, of a moment in time. In this work, artist was looking for materialization of these abstract matters. 

Jelizaveta Suska savo juvelyrika tikisi sukurti naują savo pasaulį. Ji formuoja savo darbus taip, kad jeigu ji staiga sumažėtų ir patektų tarp savo juvelyrikos, tai pamatytų nuostabų peizažą. Kūriniai “Įšalusios akimirkos” daugiausia kalba apie nostalgiškus jausmus, apie akimirką laike. Šiuose kūriniuose menininkė ieškojo šių abstrakčių sąvokų materializacijos.

Sanna Svedestedt Carboo (SE) 

MUSEUM
(in reference to the Lithuanian National Museum’s history of combat and defence)

The technique I use in my leather work is often claimed to have been used in the process of making protective armour. The leather is treated with boiling water and hardens. In my work, I use the thinnest leathers, and cut a delicate pattern. When touched by boiling water it hardens, but at the same time it becomes fragile. I like to think of these brooches as a kind of fragile armour. Sometimes it is the things in life that are fragile that makes us stronger.

 

Muziejus

(nurodant į Lietuvos nacionalinio muziejaus Bastėjos kovų ir gynybos istoriją)

Sakoma, kad technika, kurią naudoju savo darbuose iš odos, buvo naudojama ir apsauginių šarvų gamyboje. Oda apdirbama verdančiu vandeniu ir sukietėja. Savo darbuose naudoju ploniausią odą ir iškarpau subtilius raštus. Jie sukietėja, paliesti verdančio vandens, bet tuo pat metu tampa ir trapūs. Man patinka galvoti apie šias seges kaip savotiškus trapius šarvus. Kartais būtent trapūs dalykai gyvenime padaro mus stipresniais.

The gold exists since the planet was born. Plastics exists since human is.

Gold is unique most precious material, material of kings, of human.

Plastics. We use it in building houses and cars, in making clothes and household chemicals, in

cosmetics, it is everywhere. Too much of rubbish after.

We can’t live without, but have to think about how much what what we do. We have to be

responsible as we are human.

 

Aukas egzistuoja nuo pat planetos gimimo. Plastikas egzistuoja drauge su žmogumi.

Auksas – unikali, labiausiai vertinama medžiaga, karalių metalas.

Plastikas. Mes jį naudojame namams statyti ir automobiliams, drabužiams, kosmetikai bei buitinei chemijai gaminti. Jis visur. Ir šitiek daug šiukšlių po gamybos.

Mes negalime išgyventi be jo, tačiau turime galvoti apie tai, ką darome. Esame žmonės ir turime jausti atsakomybę.

Daria Svirel (LV)

Eglė Širvytė (LT)

Have you ever held the light in your palm?

Seen a sphinx drinking daylily’s nectar?

Or stopped to watch flying gaurs as they carry the summer away?

Have you dived into the river naked?

This summer is about the senses. There is an urge to touch, smell, hear. As if something had awakened something primordial in me that had been sleeping. A strong desire to know what I am surrounded by, what I stand on, what I smell. The squawking of cranes, the cooing of wood pigeons, the swishing of sweet flags, the bleating of roe deers, the timidity of herons, the fragrance of meadows, the glowing of fireflies, the intricacy of plants...

All this slows me down considerably - insights take time. My inner fullness and growing curiosity bring me to the realisation that I don't need that much - just to be and feel.

To me, the word ‘museum’ means history. And history means experience. Mammoth bone necklace reminiscent of prehistoric times work in the context of a traditional museum, but the concept is also relevant for a contemporary person.

The necklace is the preservation of my explorations that will remind me of what mattered to me most in the summer of 2020.

Anneli Tammik (EE)

Today museum is place to put the pieces together to get the full picture... a lot like Tetris..

The design is based on the classic tetris principle, triangles have been used to achieve a smoother three-dimensional shape.

The design of the created series is not "carved in stone" but is constantly evolving and changing.

Improvisation with modules, arranged and folded differently, provides an endless opportunity to create different models and this way it is easy to personalize jewelry.

 

 

Šiandien muziejus yra vieta, kur atskiros detalės susideda kartu, kad susidarytų pilnas vaizdas… visai kaip Tetris.

Dizainas paremtas klasikiniu Tetrio principu, trikampiai naudojami geresniam trimačiui vaizdui išgauti.

Šių serijų dizainas ne “iškaltas akmenyje”, bet nuolatos besivystantis ir besikeičiantis. Improvizacija su skirtingai sulankstytais ir sudėliotais moduliais teikia begalines galimybes kurti skirtingus modelius ir taip labai lengvai suasmeninti juvelyriką.

Karola Torkos (DE)

Karola Torkos’ methodology moves between finding conceptual form in jewellery and including the ordinary with playfulness as the major inspiration for her ideas. Her main focus is on sequences, abstract shapes, and colourfulness in and of itself. Karola Torkos creates pieces that reflect her ongoing fascination with changeable jewellery and the concept of the body having ‚perceptive capabilities’. Her neckpieces are reversible with no back or front; so one good side is always turned towards the wearer’s body. The wearer decides what to put on show, placing the last part of the design process in their hands. Another main aspect of Torkos’ ‚playground’ is the unlimited experimentation with day-today items and materials. Those articles offer a predefined, typed or even standardised reality that is challenged and commented on, releasing seemingly endless possibilities of design.

 

Karolos Torkos metodologija balansuoja tarp konceptualios formos juvelyrikoje radimo ir žaismingo kasdieniškų objektų įtraukimo kaip vieno iš didžiausių įkvėpimo šaltinių. Pagrindinis jos dėmesio centras – dažniai, abstrakčios formos ir spalvingumas pats savaime. Karola Torkos kuria darbus, kurie atspindi jos susižavėjimą keičiama juvelyrika ir kūno savybe turėti “suvokimo gebėjimų”. Jos kaklo papuošalus galima dėvėti iš abiejų pusių, taigi viena “groji pusė” visuomet yra atsukama į dėvėtojo kūną. Tik dėvėtojas nusprendžia, ką rodyti, taigi paskutinė dizaino proceso dalis atiduodama į jo rankas. Kitas svarbus Torkos “žaidimų aikštelės” aspektas yra neribotas eksperimentavimas su kasdieniais objektais ir medžiagomis.  Jie rodo, kad nuspėjama, tipizuota ar net standartizuota realybė, susidurdama su iššūkiais, atveria savo begalines dizaino galimybes.

Tarja Tuupanen (FI)

To study ornament, decoration, with the tools of contemporary jewellery and my craft.

Studijuoti ornamentą, papuošimus, pasitelkiant šiuolaikinės juvelyrikos priemones ir savo amatą.

Flora Vagi (HU)

My works are like the trees, that are rooted deep beneath the ground, but reaching up towards a limitless sky, searching for answers sometimes never asked.

Through my pieces, I try to attract people, to doubt, to question what they see, to desire touch. Museums have a similar effect on people. One enters and already feels to be in a different, isolated world, separate from the outside, distinct from the ordinary... they enter a quest, or they travel in time, or go on a journey in an artist’s mind. In every case the museum offers an experience where one feels and thinks, takes his/her own pace to experience things and the surrounding space. Contemporary jewellery offers a such an experience, but from another perspective, so this way the museum can hold a double meaning giving space to this wearable form of art.

 

Mano darbai yra kaip medžiai, kurių šaknys yra giliai po žeme, bet jie stiebiasi į begalinį dangų, ieškodami atsakymo į klausimus, kurie kartais taip ir nebūna užduoti.

 

Savo darbais aš siekiu paskatinti žmones abejoti, kvestionuoti tai, ką jie mato, norėti paliesti. Muziejai žmonėms turi panašų poveikį. Įeinant iškart jaučiame, kad atsidūrėme kitame, izoliuotame pasaulyje, atskirtame nuo išorės, kitokiame, nei įprasta… jie priima svečią, pakviečia į kelionę laike ar po menininko mintis. Bet kokiu atveju muziejus siūlo patirtį, kur kiekvienas mąsto ir jaučia, eidamas savo žingsniu patiria supančius objektu ir erdvę.

Šiuolaikinė juvelyrika taip pat suteikia tokią patirtį, bet iš kitos perspektyvos, taigi tuo būdu muziejus gali būti dvigubai svarbus, suteikdamas prieglobstį šiai nešiojamai meno formai.

Kotryna Vaitekūnaitė (LT)

Rings are like fossils exhibited in a museum, reminiscent of traces of organisms on earth.

The core feature of my work is exploring organic forms and interpreting bone structures in jewellery while conveying their character and adapting them to the human body.

 

Žiedai tarsi fosilijos, eksponuojamos muziejuje, primenančios organizmų pėdsakus žemėje.

Organinių formų tyrinėjimas, kaulinių struktūrų interpretacijos papuošaluose perteikiant jų charakterį ir pritaikant žmogaus kūnui - mano kūrybos bruožas.

Maria Valdma (EE)

According to the conceptual idea ("Museum") of this year's International Biennial of Contemporary Metal Art METALLOphone, I have chosen to submit pieces from my jewellery collection "OFF" (2016). The pieces are made of burned wood and gold. With fire you seem to document a certain moment – the act of burning reminds of something characteristic to musealization. Preservation of both casual and intentional encounters, paused thoughts and emotions have been conservated in pieces of jewellery. This is an archive that has started from an act of giving up, a day that passed by became a memory:

 

The door was locked and that was it. The key was left to its regular place, the hallway, next to the fridge.
One could have thrown them into a container nearby.
I forgot about the asparagus and the fern. For a moment I even felt sorry.
I sneaked back to the yard in the dark. In a hurry I tore off all peony blossoms. All of them.

Chloe Valorso (UK)

The Snake is a powerful symbol of transmutation.
The vertebrae are morphing from natural to handmade, organic to technique, imagined to
experienced; Reminding us of our continuous metamorphosis as we evolve and adapt to the
worlds around us. Embedded with magic, Chloe's amulets are part of her own cabinet of curiosity,
her supernatural history museum – as physical fragments of a metaphysical dimension.

 

Gyvatė – nepaprastai stiprus transmutacijos simbolis.

Stuburai lėtai mutuoja iš natūralių į padarytus rankomis, iš organinių į techninius, iš įsivaizduojamų į realiai patiriamus. Primena mums apie nepaliaujamą mūsų metamorfozę, kai mes vystomės ir prisitaikome prie aplinkinio pasaulio. Chloe’s amuletai, kuriuose glūdi šiek tiek magijos, yra jos keistenybių kabineto dalis, jos antgamtinio istorijos muziejaus dalis – kaip fiziniai metafizinės dimensijos fragmentai.

Artemis Valsamaki (GR)

In the series What are you made of  I am interested in the allegory of our physical body vs our human cravings and addictions whether they are acquired or hereditary.  

A phycological dependence and addiction to hedonism motivate people to seek immediate sensations and momentary pleasures only to find out that they can never be fullfilled. But very often these impulsions end up to illusions.

 

This piece has the meaning of illusion, when you go for broke but you still believe you are a winner.

The house symbolizes our personality and what we are made of.

 

Serijoje “Iš ko jūs padaryti” aš domėjausi alegorija apie mūsų fizinius kūnus versus mūsų žmogiškuosius troškimus ir priklausomybes: ar jie įgyti, ar įgimti? Psichologinė priklausomybė nuo malonumo verčia žmones ieškoti betarpiškų greit patiriamų pojūčių ir momentinių malonumų tik tam, kad pamatytų, kad pilnatvės pasiekti neįmanoma. Bet labai dažnai tie impulsai baigiais iliuzijomis.

Šis kūrinys reiškia iliuziją, kai jūs pralaimite, bet vis dar manote, kad laimėjote. Namas simbolizuoja mūsų asmenybę ir tai, iš ko mes esame padaryti.

Andrea Vippermann (DE)

Mein Schmuck ist für den Menschen entworfen. Wenn ein Schmuck sich um den Hals legt und seine Schönheit im Einklang mit dem Gesicht der Trägerin entfaltet, ist es ein gelungener Schmuck. In der Interaktion mit den menschlichen, individuellen Proportionen zeigt der Halsschmuck seine wahre Bedeutung.

Das Ausstellen in einem Museum kann nur eine Zwischenstation sein. Hier erzählt er von meiner Liebe zur Natur und meinem künstlerischen Ansatz, sie auf meine individuelle Weise zu interpretieren.

 

Mano papuošalai skirti žmonėms. Kai papuošalas apgula kaklą ir jo grožis atsiskleidžia, derėdamas prie dėvėtojos veido, reiškia, papuošalas pavyko. Tikrąją savo prasmę kaklo papuošalas parodo tik santykyje su individualaus žmogaus proporcijomis.

Paroda muziejuje tegali būti tik tarpinė stotelė. Čia papuošalas pasakoja apie mano meilę gamtai ir mano kaip menininkės siekimą interpretuoti gamtą savaip.

Greta Žeronaitė (LT)

As far back as in the Victorian era, locket pendants were a distinct way to keep an item, usually one that had a significant personal meaning, close to you.

I love’ is the message the locket sends. Or maybe more accurately, ‘I loved’. Even today, we understand that lockets are a way to show fidelity to someone who is no longer by our side, regardless whether the loss occurred through death or simply through the general isolation of modern life. The simplest word. To remember. To keep an overheard word or a conversation that touch us, make us and protect us.

Dar Viktorijos epochoje nešiojami konteineriai buvo atskiras būdas laikyti daiktą arti, paprastai tai, kas turėjo reikšmingą asmeninę prasmę.

Aš myliu tai žinutė, kurią siunčia medalionas. O gal tiksliau, aš mylėjau. Ir šiandien mes suprantame, kad medalionai yra skirti parodyti ištikimybę tam, kurio nėra, nesvarbu, ar netektis įvyksta per mirtį, ar tiesiog bendra šiuolaikinio gyvenimo izoliacija. Paprasčiausią žodį. Prisiminti. Saugoti nugirstą eilutę, pašnekesius, kurie liečia, kuria ir saugo.