METALOfonas: RYŠIAI
Trečioji Tarptautinė Šiuolaikinio Metalo Meno Bienalė  

LINKS

METALOfonas: VILNIUS (2011)

 

2011 m. Vilniuje įvyko pirmoji metalo meno bienalė – „METALOfonas". Tai buvo ir iki šiol išliko vienintelis tokio tipo renginys visoje Lietuvoje. Bienalėje buvo pristatomi 25 dalyvių darbai iš įvairių pasaulio šalių: Lietuvos, Italijos, Airijos, Vokietijos, Izraelio, Slovakijos ir Rumunijos. Menininkai buvo pakviesti per metalo meną atrasti dar nematytą Vilniaus veidą atsisakant tiek šabloniško vaizdavimo – simbolių bei įvaizdžių, kurie jau senai įsišakniję Vilniaus vaizdavimo tradicijose, tiek stereotipinio požiūrio į metalo meną dažniausiai asocijuojamą su dekoro, mažosios plastikos detalėmis arba juvelyriniais dirbiniais. 

Menininkai atsisakę tradicinio funkcionalumo stengėsi konceptualiai atskleisti temą – Vilnius. Šios bienalės metu menininkai rinkdamiesi netradicines formas, netikėtus medžiagų derinius bei varijuodami apdirbimo technikomis pristatė tam tikras detales, radinius, objektus, kurie žiūrint per jų prizmę siejasi su šiuo miestu. Įdomu tai, kad dauguma menininkų nesirinko didingų, ilgos istorijos klodus apimančių, tačiau kartu ir įprastų, temų, o koncentravosi į smulkmenas, mažas detales pastebimas labai asmeniškai, dėl to Vilnius šioje bienalėje nusidažė įdomiomis, dar nematytomis spalvomis.  

KATARINA SOPOSOVA (SLOVAKIJA)

Savo kolekcijoje aš pristatau smeigių, kurios atspindi mazgo metaforą, rinkinį. Smeigės sujungia du skirtingus požiūrius, medžiagas ir yra iš dviejų dalių. Iš metalo išlietas mazgas reprezentuoja stiprią praeitį, kuri suteikė miestui jo įspūdingą charakterį ir vyraujančią atmosferą. Pirminis medžiaginis mazgas tapo tvirtas ir kietas po to, kai buvo išlietas, ir jo nebeįmanoma išrišti. Kaip priešprieša praeičiai yra medvilninis mazgas, visiškai lankstus, minkštas, o atvira struktūra atspindi naują ir besikeičiantį Vilniaus pulsą. Abiejose dalyse naudojau tą pačią medžiagą - medvilninę virvę - kuri tapo atliejos modeliu ir pagrindine medžiaga minkštajai daliai.

GIGI MARIANI (ITALIJA)

Aš jau daugiau nei dvidešimt penkerius metus esu juvelyras Modenoje, Italijoje. Nuo jaunystės mane traukė ir domino metalai ir neišsemiamos darbo su jais galimybės, ypač dengimai, oksidacija ir sluoksnių sekos. Savo kūriniuose stengiuosi perkelti kasdienes emocijas į šiuolaikinę juvelyriką, o unikalius kūrinius atlikti paprastai, neformaliai ir spontaniškai. Tai leidžia man kurti naujas situacijas, o meno mėgėjams - pajusti iki tol nepatirtus jausmus, atsidūrus tose situacijose. Mano tikslas - nuo paprastos juvelyrikos sampratos eiti link kažko didesnio, skulptūros ir meno kūrinio link. Aš naudoju senovines ir unikalias juvelyrikos technikas, pvz. juodinimą, granuliaciją, suasmenindamas juos tam, kad atskirčiau savo kūrinius nuo kitų. Dirbu su brangiais metalais, jungdamas juos su geležimi, variu, žalvariu. Mano juvelyrika dažniausiai užbaigiama medžiagos tekstūra, kuri brangiuosius metalus padaro nematomus plika akimi. Kaip tapytojas drobę savo jausmams išreikšti, taip ir aš naudoju juvelyriką išreikšti maniesiems.

HEIDEMARIE HERB (VOKIETIJA)

Mano kūrinius įkvepia mintys apie žmogaus ir gamtos santykį visose jo raiškos galimybėse : spalvose, sukeliančiose jausmus ir mintis, garsuose, gyvenimo cikle nuo gimimo iki mirties, paslaptyse ir slėpiniuose, nutylėtuose gamtos. Man patinka pažadinti protą ir mintis, iššaukti jausmus, pabandyti sugriauti paviršutiniškumą ir individualizmą, užvaldžiusį šiuolaikinius vyrus ir moteris. Mano kūriniai yra čia tam, kad galėtume pažvelgti į juos, pajusti juos, kad jie privestų jus mąstyti, ir dalintis su kitais. 

ROMUALDAS INČIRAUSKAS (LIETUVA)

 Mano pokarinės kartos vaikų pagrindinė žaidimų tema – karai ir kariavimai, kur „geriečiai” kovoja su „blogiečiais”. Dar vaikystėje pamėgtas užsiėmimas – plastilininių kareivėlių lipdymas užsitęsė iki  brandaus amžiaus. Tiesa, dabartiniai kareivėliai iš plastilininių tampa bronziniais herojais, atstovaujančiais reikšmingiausias militarines kompanijas, lėmusias mūsų tautos likimą, kurių reikšmingiausias datas švenčiame šiais metais - Durbei– 750, Žalgiriui – 600 ir kitas. Mano kūrinys, neturėdamas konkrečiai apčiuopiamos pradžios, datuojamas nuo 1954 iki 2010 metų.

REMIGIJA VAITKUTĖ (LIETUVA)
Žalvaris – nenutrūktgalvė medžiaga, kūriniai iš jos pergyvena kūrėjus.

 

BIRUTĖ STULGAITĖ (LIETUVA)

Vis aiškinantis medžiagų savybes, kokia medžiaga yra pati savaime. Šiuo atveju yra magneto galimybės – jėga ir paslaptis. Arba surūdijusios geležies grožis. Ieškoti taip ilgai ir intensyviai, kad padarius nebūtų pastebimos įdėtos pastangos. Manau, mažomis formomis galima pasakyti tiek pat, kiek ir didelėmis. Spontaniška kūryba – be išankstinių lūkesčių, kas ten turi ar privalo būti. Paskui spontaniškumą seka tikslingumas.

GHEORGE ZAHARIA (RUMUNIJA)

Mano kūrinys „Pakilimas“ turėtų būti Vilniaus miesto plėtotės simboliu. Ši skulptūrinė kompozicija sukurta iš šlifuotos nerūdijančios medžiagos, kuria šviesų ritmą, kuris modeliuoja esmę. Jis, kai sukasi, formuoja šviesą, taip mes susižavėję stebime šviesos, kurios jis neatspindi ar nepagauna stebuklą. Jį naudoja sklisti erdvėje ir leidžia sau, nepoliruotam, atgimti šviesoje, generuojančioje formą ir kūrybingo pakilimo šaltinį.

VYTAUTAS MATULIONIS (LIETUVA)

 

URI SHAPIRA (IZRAELIS)

Gali atrodyti labai savavališka, bet kai šį specifinį auginimo būdą nesenai atradau eksperimentuodama, dėl tam tikros priežasties nusprendžiau jį pavadinti Vilniaus apskritimais.

ŠARŪNĖ VAITKUTĖ IR DAINIUS NARKUS (LIETUVA)

Mus įkvepia dūlančios formos, nykstantis ir vėl atsirandantis briaunų aštrumas, drumzlino tekančio vandens ir kietos medžiagos ilgo kontakto rezultatas. Laiko gludinamos atsitiktinės daiktų liekanos įgauna vis išbaigtesnį  gaubtumą kaip gravitacijos veikiami kosminiai kūnai, gamtos jėgos perkuria ir pasiima žmogiškąją realybę.

SANDRA MALAŠKEVIČIŪTĖ (LIETUVA)

Spindi saulėje stiklai ir visiems labai gerai.

KORNELIJA GERIKAITĖ IR EIMANTAS LUDAVIČIUS (LIETUVA)

Lietuvoje yra užimta labai aiški ir labai tiksli pozicija. Todėl mes prie žodžio „pokeris“ visada pridedame vieną žodį – sportinis. Sportinis pokeris Lietuvoje yra sportas. Jis yra pripažintas Kūno kultūros ir sporto departamento, todėl sportinio pokerio taisyklės yra labai aiškios. Pirma taisyklė: jis yra žaidžiamas ne iš pinigų. Pinigų negali būti niekada ir niekur. Todėl mes neprivalome žaisti lošimų namuose. Tai nėra azartinis lošimas. Mes žaisti galime čia, klube, jei tik norime, galime SPA patalpose ir t.t. (Andrius Tapinas).

Lietuvoje yra užimta labai aiški ir labai tiksli pozicija. Todėl mes prie žodžio „pokeris“ visada pridedame vieną žodį – menas. Meninis pokeris Lietuvoje yra menas.  Jis yra pripažintas Lietuvos kultūros ministerijos, todėl meninio pokerio taisyklės yra labai aiškios. Pirma taisyklė: jis yra žaidžiamas ne iš pinigų. Pinigų negali būti niekada ir niekur. Todėl mes neprivalome žaisti galerijose. Tai nėra azartinis lošimas. Mes žaisti galime čia, studijoje, jei tik norime, galime „Maxima“ patalpose ir t.t.(E. L.)

VITA PUKŠTAITĖ (LIETUVA)

Tai dažniausi radiniai, kurie pasitaiko mano judėjimo po miestą trajektorijose. Rudenėjant jie tampa melancholiškomis stotelėmis.

PATRICIA GURGEL-SEGRILO (AIRIJA)

„Matomas iš viršaus

Ir jaučiamas kai maloniai pasimeti

Jo sankryžose, kampuose...

Klajojant gatvėmis

„Tu esi čia“, sako miesto žemėlapis,

Ten, kur yra širdis

Ir viskas , kas joje yra.“

LAIMA KERIENĖ (LIETUVA)

Sūnaus šeimą mama išlydi gyventi į tolimą šalį. Širdyje lieka budėjimas – malda ir palaiminimai. Visuose laikuose, visuose kraštuose nutinka panašios istorijos, tačiau kiekviena jų yra asmeniškos, lydimos konkrečių ženklų ir pėdsakų. Vilniuje pro aušros vartus praeina daug žmonių.

JULIUS VAITKUS (LIETUVA)

Kūrinys „Forma“ savo intuityvumu, atektoniškumu, atsitiktinumu veikia kaip papildinys miesto pragmatiškumui ir racionalumui.

AUREJIA ŠIMKUTĖ-ENDRIEKĖ (LIETUVA)

Jauki kalva, meiliai prigludusi prie pasirinkto žemės lopinėlio, susapnuoto, pavadinto. Paslaptingiausias Vilnius – naktį, ramus, apipintas upės kaspinais, šnarančiomis medžių viršūnėmis, praeities prisiminimais, ateities sapnais.

R. MĖNULIO KATINAS (LIETUVA)

Milijonieriai ir valkatos visada gyvena senamiestyje... Tai čia malšiname troškulį mes visi – ir puošnūs ponai, ir valkataujantis katinas.

AVIVA SHEMER (IZRAELIS)

Vėrinys, kurį dėvėjo didysis šventikas, kai žmonės ateidavo su juo pasitarti. Raidės buvo atsakymai į jų klausimus.

SERGIO FIGAR ( ITALIJA)

Aš Vilniaus miestą matau kaip savo juvelyriką. Apsaugoti idėjos esmę, jautriai transformuojant grubias medžiagas į papuošalą, bet nepažeidžiant pačios idėjos esmės, niekada nebuvo lengva užduotis nė vienam juvelyrui, net jei techninė procedūra ir būtų nesudėtinga. Galimybė keisti sudėtinius elementus, sudarančius šį papuošalą, sukurta integruojant magnetus, veda link paties papuošalo metamorfozės, leidžiančios naudotojui su juo sąveikauti, įvedant žaidybinę - kūrybišką perspektyvą, kuri, mano manymu, turi net ir terapinį tikslą.

TADAS DEKSNYS (LIETUVA)

Atėjus nakčiai Vilnius pasikeičia, prisipildo paslapties, galima mėgautis naujais vaizdiniais ir išgyvenimais.